Gestapas
 |
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Informacija Vikipedijoje turi būti patikrinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite straipsnio medžiagą išnašomis į šaltinius. |
| Gestapas Geheime Staatspolizei | |
|---|---|
.svg) | |
 | |
| Įkurta | 1933 m. balandžio 26 d. |
| Panaikinta | 1945 m. gegužės 8 d. |
| Tipas | Slaptoji policija |
| Buveinė | Berlynas, Vokietija |
| Vadovas | Žr. sąrašą
|
| Darbuotojų | 32 000 (1944) |
| Aukštesnioji agentūra | |
|
| |
Gestapas (vok. Gestapo < Ge(heime) Sta(ats)po(lizei) – ‘slaptoji valstybės policija’) – nacistinės Vokietijos slaptoji policija, vad. „politinė policija“, pavaldi vidaus reikalų ministerijai. Veikė 1933–1945 m. Buvo sudaryta iš 5 skyrių.
Vokietijoje atėjus į valdžią naciams, reikėjo organizacijos, kuri slapta sektų, gaudytų ir naikintų Hitlerio priešus. 1933 m. balandžio 26 d. tokią organizaciją įkūrė Hermanas Gėringas (Hermann Göring), kartu su Rudolfu Dylsu (Rudolf Diels), Prūsijos policijos vadu. 1934 m. Gėringas perdavė gestapo kontrolę į SS rankas.
Antrojo pasaulinio karo metu gestapo organizacija pritraukė daugiau kaip 40 000 narių, o ryšininkų, agentų ir informatorių buvo apie 160 000. Vermachtui nukariavus kurią nors šalį, gestapininkai, vilkėdami civilius drabužius arba SS uniformas, naikino užgrobtos šalies komunistus, žydus, partizanus ir kt.
1939 m. rugsėjo 27 d. Heinricho Himlerio įsakymu gestapas įtrauktas į Vyriausiosios reicho saugumo valdybos sudėtį (vok. Reichssicherheitshauptamt, RSHA). Ši valdyba sujungė valstybinę (vokiečių saugumo policija, gestapas) ir partinę (saugumo tarnyba, vok. Sicherheitsdient, SD) saugumo tarnybas. Jos viršininku paskirtas Reinhardas Heydrichas, kuris buvo pavaldus reicho SS ir policijos vadui H. Himleriui.[1] Vyriausiosios reicho saugumo valdybos sudėtyje gestapas tapo IV skyriumi.
Lietuvoje IV skyriaus (gestapo) veiklą vykdė vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado įstaiga.[2][3]
1946 m. Niurnbergo teisme gestapas buvo pripažintas nusikalstama organizacija.
Gestapo agentai Lježo (Belgija) kalėjime po Lježo išvadavimo
Suimti danai, kurie bendradarbiavo su gestapu, vežiojami gatvėmis
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Bubnys 1997, pp. 160–162.
- ↑ Bubnys 1997, pp. 160–175.
- ↑ Stankeras 2006, pp. 252–276.
Bibliografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Bubnys, Arūnas (1997). „Vokiečių ir lietuvių saugumo policija (1941–1944)“. Genocidas ir rezistencija. 1 (1). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: 160–175. doi:10.61903/GR.1997.107. ISSN 1392-3463. Nuoroda tikrinta 2026-01-16.
- Stankeras, Petras (2006). „Vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vado institucija Lietuvos generalinėje srityje 1941–1944 metais“. Karo archyvas (21). Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija: 203–276. ISSN 1392-6489. Nuoroda tikrinta 2026-01-16.
- Stankeras, Petras (2008). Lietuvių policija Antrajame pasauliniame kare. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. ISBN 9785417009587.